Mes, neseniai mamomis tapusios moterys, esame labiau panašios, nei skirtingos. Mus vienija motinystės tapsmo patyrimas kasdienybėje. Kartais vienoms išbūti sudėtingose motinystės akimirkose tampa per sunku. Nelaukime ir nekentėkime tyliai. Kalbėkime apie šią patirtį, padėkime viena kitai, stiprėkime bendrystėje bei džiaukimės praturtinančia motinyste.
- būti savimi tokia, kokia esi: be kaukių ir pagražinimų, be noro atitikti kitų lūkesčius ar vaikytis iliuzijos apie tobulą motinystę. Būnant savimi taps lengviau pamilti savo motinystės kelią, suteikti sau daugiau dėmesio, atjautos, geranoriškumo ir švelnumo.
- patyrinėti, ką, tapusi mama, iš tiesų jauti, kokias emocijas išgyveni (pvz., džiaugsmą, liūdesį, gėdą, kaltę, pilnatvės akimirkas, bejėgiškumą, pyktį, nerimą, ramybę, nepasitikėjimą savimi, vienišumą, pogimdyminės melancholijos ar pogimdyminės depresijos simptomus ir kt.).
- dalintis savo motinystės istorija, realiais patyrimais, suvokimais, iššūkiais ir atradimais (pvz., kūno gijimas ir pokyčiai, žindymo sunkumai, nuovargis, miego ir laiko sau trūkumas, aplinkinių pagalbos stoka, adaptacija prie pasikeitusios kasdienybės, dėmesio paskirstymo sunkumai, socialinė izoliacija ir kt.).
- kartu kurti artumą ir ryšį su kitomis mamomis. Tai darysime pagarbiai, pozityviai, be išankstinių nuostatų ar vertinimo, su nuoširdžiu supratimu ir priėmimu.
- ieškoti tinkamiausių savo ir kitų sunkumų įveikimo būdų, viena kitą palaikant, pastiprinant, padrąsinant, suteikiant emocinės paramos bei įgalinant.