Pabiručiams.lt

10 Bir
Patarimai
203 peržiūrų
0 komentarų

Pogimdyvinis laikotarpis arba ketvirtasis trimestras – ką reikėtų žinoti?

Neseniai pagimdžiusių moterų patirtys skatina atviriau kalbėti ir plėsti suvokimą apie jų savijautą po gimdymo. Pogimdyminis laikotarpis, prasidedantis su naujagimio užgimimu, dar vadinamas ketvirtuoju trimestru. Jis trunka maždaug iki 8 savaičių. Tai labai jautrus ir reikšmingas periodas tiek mamai, tiek vaikeliui, todėl palankiausia apie jį domėtis dar nėštumo metu. Tuomet užklupę sunkumai – o jų būna pačių įvairiausių, neatrodo tokie gąsdinantys, sunkūs arba bent jau žinoma, kaip juos įveikti, kas gali padėti ir pan.

Fiziologiniai ir psichologiniai iššūkiai po gimdymo

Mamomis tapusios moterys įvardija, jog dalį iššūkių joms kelia fiziniai pokyčiai ir pakitę fiziologiniai procesai. Pavyzdžiui, skausmingas gimdos susitraukinėjimas, po cezario pjūvio operacijos gyjanti žaizda, tarpvietės plyšimai ir gijimas, mastito susidarymas krūtyse, deginantis pojūtis šlapinantis ar tuštinantis, padidėjęs prakaitavimas, spenelių jautrumas dėl intensyvaus žindymo, plaukų slinkimas, kūno svorio padidėjimas ir pan. Kol kūnas gyja ir atsistato, moterys jaučia skirtingo intensyvumo skausmą, maudimą, diskomfortą, todėl juda ramiau, lėčiau ir atsargiau. Kadangi mūsų fizinė sveikata glaudžiai susijusi su emocine gerove, gimdyvė gali išgyventi įvairaus stiprumo liūdesį, nerimą, baimę, nesaugumą ir pan. Ypač dažnais palydovais tampa nuovargis ar pervargimas dėl miego ir poilsio stokos.

Kūno gijimo procesas apsunksta toms moterims, kurios kelia sau didelius lūkesčius, kuria tobulus planus, turi klaidingas nuostatas ir įsitikinimus pogimdyminio laikotarpio atžvilgiu.

Tarkime, jei moteris viliasi greitai sustiprėti po gimdymo ir būti nepriekaištinga savo vaikui, vyrui bei sau pačiai, tačiau,  kūno atsistatymo procesui užtrukus ar atsiradus komplikacijoms – nusimena, nusivilia savimi ir jaučiasi nuvylusi aplinkinius. Supraskime, moters kūnas turi galią savyje nuausti kūną naujai gyvybei, ją išnešioti ir pagimdyti! Tai rodo, kad nėštumas ir gimdymas yra nesusakomai didelis darbas, didelė apkrova ir išbandymas moters kūnui, tačiau fiziologinės funkcijos pačios atsistato pagal natūralų savalaikį tempą. Svarbu įsiklausyti, pasitikėti kūno išmintimi, pasirūpinti juo, gerbti, kad ir kokie pokyčiai jame vyktų, bei duoti pakankamai laiko visiems procesams sugrįžti į savo vėžes.

Nėštumo patirtis ir motinystės pradžia

Apmaudą jaučia ir tos moterys, kurios prisiriša prie, jų manymu, geriausio gimdymo scenarijaus, jį idealizuoja, atmesdamos kitas alternatyvas. Dar kitos moterys jaučia gėdą, kaltę ar pyktį, jei jų motinystės pradžia skiriasi nuo tos, apie kurią rašoma ar rodoma visuomenėje: jei nepavyksta pagimdyti pačiai,  jei nesigauna sklandžiai žindyti ar trūksta pieno, jei iš karto nepajaučia stipraus ryšio su vaikeliu ir pan. Dėl šių priežasčių jos yra linkusios dar labiau užsisklęsti ir nutylėti tai, dėl ko kitiems galėtų atrodyti nepakankamos. Tačiau kalbėti būtina, nes neįsisąmoninant, neigiant ar atmetant „nepageidaujamą“ patyrimą, gali sutrikti savęs, kaip visumos (kūno, emocijų, jausmų, minčių, impulsų veikti, elgesio) – priėmimas, dėl ko nukenčia ir psichikos sveikata.

Kita dalis iššūkių, apie kuriuos kalba į konsultacijas atėjusios moterys, yra psichologiniai sunkumai ir juos lydintys emocijų pasikeitimai po gimdymo. Pavyzdžiui, moteris išgyvena pokytį nuo žinomo prie nežinomo. Vaikelio gimimas sukuria daug pirmų kartų, o tai, ką darome pirmą kartą, yra nauja ir nepažinta, sukelia tam tikrą nerimo, neužtikrintumo ir nesaugumo lygį. Moteris taip pat mokosi priimti naują motinos vaidmenį, ypač, jei yra pirmą kartą gimdžiusi. Be iki tol buvusių asmeninių ir socialinių vaidmenų (dukra, sesuo, moteris, žmona, darbuotoja, draugė ir kt.), ji „matuojasi“ motinystės vaidmenį ir visus juos perrikiuoja pagal naują prioritetų tvarką. Ilgainiui moteris peržiūri ir jau turimus gebėjimus, mokosi naujų įgūdžių, bando derinti skirtingas pareigas ir atsakomybes. Su šiais pasikeitimais ir naujumais moteris išgyvena ir tam tikras netektis: gyvenimo, kuomet daugiausiai buvo atsakinga tik už save, netekimą; nepertraukiamo miego nebeturėjimą; laisvės apribojimus ir pan.

Dėl šių po gimdymo atsiradusių fizinių ir psichologinių iššūkių bent minimalius emocijų, kūno ar elgesio pokyčius patiria kiekviena mama. Ir tai yra normali, žmogiška reakciją į didelį pasikeitimą – adaptaciją po vaikelio gimimo. Kitoms mamoms slogi emocinė savijauta gali užsitęsti, sunkėti ar peraugti į psichikos sutrikimą. Tad, dažniausiai po gimdymo stebima pogimdyminė melancholija, rečiau – pogimdyminė depresija, rečiausiai – pogimdyminė psichozė.

Informaciją parengė Rūta Mickevičienė– Krizinio Nėštumo Centro psichologė