Naujos gyvybės išnešiojimas ir gimdymas yra ypatinga duotybė, suteikta moteriai. Po devynių mėnesių gimsta ne tik naujagimis, bet ir mama! Daugelis moterų šį tapimo mama procesą apibūdina, kaip labai gilų ir daugialypį patyrimą. Dėl organizmo persitvarkymų, užplūstančių įvairaus intensyvumo emocijų vienoms moterims motinystės tapsmas vyksta lengviau ir natūraliau, kitoms – prireikia daugiau laiko ir pastangų.

Tad, net jei šiuo metu esate laimingai besilaukianti mama, žinojimas, kas gali laukti pogimdyminiu laikotarpiu, leis geriau pasirūpinti savo ir vaikelio sveikata ir laiku kreiptis pagalbos.

POGIMDYVINĖ MELANCHOLIJA

Ją išgyvena 60 – 80 proc. pagimdžiusių moterų. Ši motinos būsena nelaikoma liga, ji gali prasidėti vos kelios dienos po gimdymo ir paprastai tęsiasi iki 2 savaičių.

Pagrindiniai požymiai:

• nuotaikų kaita;

• liūdesys, verkimas;

• dirglumas, nerimas, jautrumas;

• pablogėjusi dėmesio koncentracija;

• apetito ir miego pokyčiai;

• nuovargis.

Dienos eigoje išgyvenamų emocijų ir pojūčių intensyvumas bei trukmė gali keistis, pajutus artimųjų dėmesį, supratimą ir palaikymą, atsiradus galimybei atsitraukti nuo kūdikio, davus sau laiko fiziškai ir psichologiškai sustiprėti. Ilgainiui moteris jaučiasi geriau, simptomai švelnėja, kol praeina savaime – savijauta grįžta į įprastą būseną.

POGIMDYVINĖ DEPRESIJA

Ja suserga iki 19,2 proc. pagimdžiusių moterų (4 proc. vyrų), tačiau nemaža jų dalis gyvena kančioje, nes delsia ar visai nesikreipia pagalbos.

Šis psichikos sutrikimas dažniausiai išryškėja per pirmus mėnesius po gimdymo, kai požymiai be jokio pagerėjimo tęsiasi dvi savaites ir ilgiau, tačiau gali pasireikšti ir praėjus pusmečiui ar net iki 1 metų.

𝐏𝐚𝐠𝐫𝐢𝐧𝐝𝐢𝐧𝐢𝐚𝐢 𝐩𝐨ž𝐲𝐦𝐢𝐚𝐢:

• intensyvus liūdesys, verkimas;

• baimingumas, nerimastingumas;

• greitas susierzinimas, pyktis;

• nevilties ir tuštumos jausmas;

• savęs kaltinimas („esu bloga mama”);

• socialinė izoliacija, vienišumas;

• didelis nuovargis, išsekimas;

• susiaurėję interesai, malonumo jausmo praradimas;

• sunkumas susikaupti, atsiminti, priimti sprendimus;

• sutrikęs miegas ir apetitas;

• sunkumai pajusti ryšį su kūdikiu, dingęs susidomėjimas juo („lyg būtų ne mano“);

• įkyrios ir baugios mintys apie savęs ar kūdikio sužalojimą, mirtį.

Depresiją po gimdymo gali lemti moters gyvenimo istorija, individualios savybės, ligos, tarpusavio santykiai, krizinis nėštumas, sunkus gimdymas, hormonų disbalansas, bet dėl to ji nėra „bloga mama“. Tiesiog jai šiuo metu ypač reikalingas artimųjų rūpestis bei savalaikė specialistų pagalba.

POGIMDYVINĖ PSICHOZĖ

Ji pasireiškia maždaug 1-2 moterims iš 1000 per pirmąsias 2 savaites po gimdymo.

Pagrindiniai požymiai:

• sutrikusi orientacija bei realybės suvokimas;

• nenuoseklumas, chaotiškumas, sumišimas;

• apatija, vangumas arba didelis psichomotorinis sujaudinimas;

• dideli nuotaikų svyravimai;

• nemiga;

• kaltė;

• gilus nerimas;

• kūdikis tarsi neegzistuoja;

• pakitę pojūčiai: mato, girdi, užuodžia, jaučia tai, ko nėra (haliucinacijos);

• nelogiškos mintys, sutrikęs mąstymas (kliedesiai);

• įtarumas, priešiškumas (paranoja);

• beviltiškumas, noras nebūti – negyventi.

Moteriai sunku suprasti, kad jai reikia pagalbos.

Artimieji turi nedelsiant skambinti 112 arba kartu

vykti į ligoninės priimamąjį. Po tikslios diagnozės

moteriai teikiamas medikamentinis ar kitas gydymas ir stacionarinės paslaugos.

„Tylėjimas ir sunkumų slėpimas jų neišsprendžia“.

Kaip galiu sau padėti?

Motinystė taip įtraukia mamas, jog vaikelio poreikiai tampa svarbiausi. Tačiau, tapus mama, moters poreikiai niekur nedingsta, net jei jie neišgirstami, atidedami ar ignoruojami. Tiek nėščioji, tiek neseniai pagimdžiusi mama gali išvengti ar sušvelninti patiriamas emocines būsenas.

1. Mintys. Kaip kasdien rūpinuosi minčių švara? Apie ką dažniausiai būna mano mintys? Kurios iš jų man padeda ramiau gyventi? Apie ką galvodama jausčiau daugiau pozityvumo, ramybės, darnos ir pan.?  Ar savo mintimis pasidalinu su partneriu, artimaisiais ar kitomis moterimis? Kaip save padrąsinu? Ar mano lūkesčiai sau realistiški?
2. Miegas. Kaip ieškau būdų išsimiegoti? Gal pamiegu kartu su vaikeliu dieną? Ar suprantu miego vertę savo organizmui? Kaip miegas veikia mano psichikos sveikatą? Ko man reikėtų, kad galėčiau ilgiau išsimiegoti, ir, kas man galėtų padėti tai padaryti?
3. Mankšta. Kokiais būdais padedu savo kūnui gyti, sustiprėti ir atsigauti? Kokia fizinio aktyvumo forma man priimtina? Jei atrodo, kad nėra galimybių sportuoti, kaip dažnai renkuosi pasivaikščiojimą lauke? Kaip keičiasi mano savijauta po pabuvimo gryname ore? Kaip judesys veikia mano fizinę ir emocinę sveikatą?
4. Maistas. Ar mano mityba pilnavertė? Koks maistas mane apsunkina, o koks suteikia žvalumo, energijos, lengvumo? Kokie mitybos įpročiai padeda man jaustis sveikai ir gyvybingai? Ar geriu pakankamai vandens? Kaip lėtai ir dėmesingai aš valgau?
5. Malonumai. Kas man reikia malonumo? Kiek skiriu laiko sau? Ką darau, kad rasčiau bent truputį laiko grįžimui prie savo pomėgių? Ką darydama jaučiuosi save papildanti, praturtinanti ir emociškai stabilesnė? Kuo užsiimdama vėl pasijuntu savimi? Kaip paįvairinu rutiną ir kaip tai veikia mano emocinę pusiausvyrą?

Taigi, svarbiausia, ką besilaukianti ar jau vaikelį pagimdžiusi mama turėtų padaryti, tai skirti dėmesio savo savijautai. Paklauskime savęs: „O kaip aš šiandien jaučiuosi, ką išgyvenu, ką patiriu?“. Svarbu budriai stebėti savo emocijas. Nereikia užgniaužti, slopinti ar kitaip slėpti nemalonių pojūčių ir patyrimų. Išdrįskime atviriau kalbėti apie kylančius jausmus ir sunkumus su mums patikimu žmogumi. Ieškokime bendrystės, kuri vienytų, padėtų pajausti, kad nesame vienos su savo sunkumais. Jei ateina mintis, kad motinystėje darosi per sunku, leiskime artimiesiems ar psichikos sveikatos specialistams mums padėti. Priklausomai nuo simptomų tipo ir sunkumo, bus paskirtas gydymas (savipagalba, psichologo, psichoterapeuto, psichiatro pagalba ir/ar medikamentinis gydymas). Kreiptis pagalbos normalu ir verta, ypač, kai vyksta svarbūs ir reikšmingi gyvenimo įvykiai, kuriuos patiems pakelti darosi per sunku.

Informaciją parengė Rūta Mickevičienė– Krizinio Nėštumo Centro psichologė